Kažkaip visai netikėtai nutariau parašyti šiek tiek kitokią istoriją. Ne tik apie meiles seiles ir draugus. Palieisu kitų, probleminių temų. Apie jaunimo nusiritimą, apie tikslus, apie gyvenamųjų vietų keitimą, apie gyvenimo lūžius. Pažadu bus visko. Tikrai nebandau kažko kopijuoti ir stengsiuosi, kad ši istorija būtų kuo originalesnė. Beje, pavadinimo nesupraskit tieisogiai, zuikučiai  :D Tai tikrai nėra istorija apie skirtingasvalstijas ir jų dangų. :D Labai tikiuosi kažkiek susidomejusių žmogeliukų.;*

Prologas

Prieplauka, laivai, molas. Garbanoti, vėjo suvelti plaukai be perstojo plaikstosi. Bėga paskutinės valandos, paskutinės minutės. Užverčiu galvą ir nė neprisimerkusi pažiūriu į dangų. Čia aš gimiau, čia užaugau. Užsimerkiu, akimis užbegu į kiekvieną širdies kampelį, gal jau paskutinį sykį. Kylanti saulė glosto mano rankas ir veidą, nejudu, pati iš čia niekuomet nepasitrauksiu. Niekad nebuvau vena iš tų, kuri lengvai pabėgtų nuo sunkumų. Minesotos net nepavadinčiau sunkumu, į bėdą man panašesnis Niujorkas. Užaugusi pievose, trumpomis suknelėmis, laisvai supintais plaukais, basomis kojomis žolėje nenoriu būti viena iš tų, beviltiškai sekančių madą barakūdų. Čia, Minesotos valstijoje, mano miestelyje man visi buvo savi. Niekada šios vietos nepavadinčiau kaimu, tiesiog net naujas praeivis čia virsdavo senu pažįstamu. Pasauly niekad nemaniau atrasti geresnę vietą. Niekad nežadėjau gyvent po kitu dangumi, bet ir šiandien, aš jo neišduosiu. Neverksiu dėl draugų, dėl savų pievų, dėl nepamirštamų akimirkų. Esu stipri. Gyvenimas mus moko. Dar kart atmerkiu akis, saulė jau aukštai. Turbūt tai ženklas, tikriausiai man metas. Vangiai stojuosi, lėtai žingsniuodama nenusisuku nuo kranto, lėtai ardomo bangų. Nesisielosiu, kad palieku čia dalį savęs. O jau rodos mačiau čia savo pačios sukurtą šeimą, savo vaikus, kvėpuojančius tuo pačiu oru. Kiek kvailos svajonės šešiolikmetei, tik širdyje man jau ne šešiolika. Nesielgiu kaip kvaila paauglė. Žinau savo gyvenimo tikslus, žinojau ir ateitį. Tik šiandien ji keisis. Rankomis lėtai nusisegu grandinėlę su širdele. Paskutinį kart atidarau ir pažiūrėjusi į dvi nuotraukas, dviejų vaikų, nerūpestingų vėjavaikių, susižadėjusių jau penkerių. Nejučia iš akies iškrinta mažas kristalėlis, nenoriu verkti. Grandinėlę stipriai sugniaužiu delne, paskui lyg atsisveikindama pabučiuoju ir pakišu po akmenėliu. Ten, tarsi palieku savo vaikystę, nes ji priklauso šiam kraštui. Užsuku į paskutinę vietą. Ten, kaip visuomet sutartoje vietelėje kaba lapeliai, šalia jų tušinukas. Greit brūkšteliu, kad išvykstu., kad greit negrįšiu, kad nelauktų ir per daug nesiviltų.. Dabar ir kita akis išstumia mažą krislelį, drėgnais pirštais, palieku antspaudus. Priešaše suraizgau raides, pasakančias viską, ką norėjau. Bėgte parlekiu namo. Sulinkusiais keliais krentu ant žolės. Debesys slenka žydru dangumi, palieka mane gulėti, po bemiegės nakties grimzti į tamsą.

-Džene, liaukis spoksojusi, dangus visur toks pats,-sušunka mama ir man pramerkus akis meiliai nusišypso.

-Mama, Minesotoje palieku ne tik dangų,-jau be priekaištų žygiuoju į mašiną.

Vos ratam pradėjus suktis atsisuku į galinį langą. Paskutinės akimirkos, paskutiniai vaizdai, tos žalios pievos. Staiga į kelią už mūsų išbega vaikinas. Negaliu stebėti jo nusivylimo veide. Susigūžiu ant sėdynės, nebenorėdama stebėti tos nežinios. Palieku Torį užnugary ir tyliai tyliai sau šnabždu, įsakydama tvardytis tik tai ne taip paprasta, kaip imti ir išvykti. Iš širdies niekuomet neišplėši vienos dalies, todėl net Niujorke gyvensiu po Minesotos dangum, kaip ta paika maža mergaitė.

Patiko (14)